Ankstesniame komentare pateikta analizė atskleidė, kad prie pastaruosius dvidešimt metų stebėto spartaus pragyvenimo lygio augimo Lietuvoje itin reikšmingai prisidėjo darbo našumas. Jis nulėmė keturis penktadalius viso pragyvenimo lygio padidėjimo. Kaip ir pragyvenimo lygio atveju, darbo našumo raidą taip pat galima išskaidyti į skirtingus veiksnius, prisidėjusius prie jo augimo. Šiame komentare pateikiama išsamesnė vieno iš tokių veiksnių – kapitalo intensyvumo – analizė.
Darius ImbrasasLietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas
Kapitalo intensyvumas parodo, su kokiu kiekiu kapitalo, į kurį įtraukiami įvairiausi pastatai, įrenginiai ar transporto priemonės, vidutiniškai tenka dirbti asmeniui per darbo valandą. Šis veiksnys yra labai susijęs su investicijų, kurių dabartinės tendencijos ir prognozės pastaruoju metu sulaukia daug dėmesio, raida šalyje.
Kaip matyti iš 1 pav., kapitalo intensyvumas buvo labai svarbus Lietuvos darbo našumo raidai. Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. jis nulėmė apie trečdalį darbo našumo padidėjimo. Šiuo laikotarpiu kapitalo intensyvumas vidutiniškai padidindavo darbo našumą po 1,0 proc. punkto kasmet, o visų kitų veiksnių poveikis sudarė 1,9 proc. punkto. Vis dėlto svarbu pastebėti, kad 2024 m. nebuvo tie metai, kai darbo našumas Lietuvoje buvo didžiausias. Tai įvyko 2021 m. ir nuo tada darbo našumas Lietuvoje nustojo kilti ir palengva mažėjo. Nors kiti nei kapitalo intensyvumas veiksniai lėmė didžiąją dalį darbo našumo nuosmukio, sumenkęs kapitalo intensyvumas taip pat prisidėjo prie darbo našumo sumažėjimo. Kapitalo intensyvumas nuo 2021 m. iš esmės nepakito.
Norint suprasti, kokie veiksniai nulėmė tokią kapitalo intensyvumo raidą, pirmiausia pravartu pažvelgti, kas lemia jo pokyčius. Kaip minėta anksčiau, šis rodiklis rodo, su kokiu kiekiu kapitalo vidutiniškai tenka dirbti asmeniui per darbo valandą. Tad, norint geriau suprasti kapitalo intensyvumo raidą, reikėtų vertinti dviejų rodiklių – sukaupto grynojo ilgalaikio turto (toliau – sukaupto kapitalo) ir užimtųjų gyventojų dirbtų valandų skaičiaus – kaitą. Kaip matyti iš 2 pav., Lietuvoje grynasis ilgalaikis turtas gana tolygiai augo bene visu nagrinėjamu laikotarpiu ir labiausiai prisidėjo prie kapitalo intensyvumo padidėjimo. Nenustojęs didėti sukauptas kapitalas rodo, kad tiek verslas, tiek viešasis sektorius nenustojo investuoti: daugelyje sektorių naujos investicijos buvo reikšmingai didesnės nei anksčiau sukaupto kapitalo nusidėvėjimas, o kapitalo prieaugis daugelyje sektorių 2021–2023 m. buvo daugiau nei dvigubai didesnis nei penkmetį iki COVID-19 pandemijos (2015–2019 m.). Reikšmingiau iš šios tendencijos išsiskyrė tik dvi ekonominės veiklos – žemės ūkis ir ypač nekilnojamojo turto (NT) operacijos. Pastarajai veiklai priskiriamo sukaupto kapitalo sumažėjimas buvo labai paveiktas sugriežtėjusios pinigų politikos ir stipriai sumenkusio NT rinkos aktyvumo.
O dirbtų valandų skaičiaus raida kito gerokai labiau. Būtent sparčiai pradėjusios augti Lietuvos gyventojų dirbtos valandos lėmė nuo 2020 m. lygio reikšmingiau nepadidėjusį kapitalo intensyvumą, net ir gana nemenkai didėjant grynajam ilgalaikiam turtui. Iš 2 pav. matyti, kad itin didelė dirbtų valandų skaičiaus korekcija įvyko 2020 m., kai dėl COVID-19 pandemijos ir įvestų ribojimų dalis šalies įmonių tam tikram laikotarpiui buvo visiškai uždarytos. Dėl šios priežasties dalis įmonių atleido dalį darbuotojų arba trumpino darbuotojų darbo laiką. Vis dėlto ekonomika šiame sąstingyje buvo neilgai, jau kitas metais ji reikšmingiau suaktyvėjo, kartu pradėjo atsigauti ir darbuotojų poreikis, vėl palengva didėjo jų dirbamos valandos. Pažymėtina, kad, žvelgiant į ilgesnio laikotarpio tendenciją, dirbtų valandų skaičiaus raida tebebuvo gana tolygi. 2015–2019 m. dirbtų valandų skaičius Lietuvoje vidutiniškai augo 1,2 proc. per metus, o 2020–2024 m. jis didėjo tik šiek tiek sparčiau – 1,5 proc. Šis nedidelis suintensyvėjimas labiausiai sietinas su paslaugų sektoriumi, o pramonėje, prekyboje ir transporte dirbtos valandos neaugo arba mažėjo.
Vertinant kapitalo intensyvumo ekonominiuose sektoriuose pokyčius, taip pat įžvelgtina palankių tendencijų. Lyginant penkerių metų laikotarpį prieš COVID-19 pandemiją ir laikotarpį po jos, labiau su tarptautine konkurencija susiduriantys sektoriai, pavyzdžiui, apdirbamoji gamyba, buvo linkę kapitalo intensyvumą, dažnu atveju ir investicijas didinti labiau nei į vidaus rinką orientuotos veiklos, pavyzdžiui, statyba. Toks su tarptautine konkurencija susiduriančių ekonominių veiklų polinkis leidžia tikėtis ir spartesnio darbo našumo augimo šiose veiklose. Tai turėtų sudaryti sąlygas šioms veikloms ir toliau būti konkurencingoms tarptautinėje rinkoje. O tai savo ruožtu kurs tvirtesnį pamatą tolesniam pragyvenimo lygio kilimui šalyje. Nes, remiantis ekonomikos teorija, pavyzdžiui, Balasso-Samuelsono efektu, didesnis darbo našumas eksportuojančiame sektoriuje sudarys sąlygas mokėti didesnius atlyginimus šio sektoriaus darbuotojams. Dėl darbo jėgos trūkumo tai vers kelti darbo užmokestį ir mažiau našiems sektoriams, kuriuose darbo našumas didėja ne taip sparčiai arba kurie mažiau konkuruoja tarptautinėse rinkose.
